Kai mes ir toliau einame vilties kupinoje tikėjimo salėje… Abraomas yra kitas mūsų narys – „Tikėjimu Abraomas pakluso, kai buvo pašauktas eiti į vietą, kurią gaus paveldėjimu. Ir jis išėjo, nežinodamas, kur eina. Tikėjimu jis gyveno pažado žemėje kaip svetimoje šalyje, gyveno palapinėse su Izaoku ir Jokūbu, to paties pažado paveldėtojais. nes jis laukė miesto su pamatais, kurio statytojas ir kūrėjas yra Dievas“. (Hebrajams: 11:8-10)
Abraomas gyveno Chaldėjų Ūre. Tai buvo miestas, skirtas Nannarui, mėnulio dievui. Mes mokomės iš Pradžios 12: 1–3 - „Dabar Viešpats buvo pasakęs Abramui: „Eik iš savo šalies, iš savo šeimos ir iš savo tėvo namų, į kraštą, kurį tau parodysiu. Aš padarysiu tave didele tauta; Aš palaiminsiu tave ir padarysiu tavo vardą garsų; ir tu būsi palaima. Aš laiminsiu tuos, kurie tave laimina, ir prakeiksiu tą, kuris tave keikia. ir tavyje bus palaimintos visos žemės giminės“.
Nuo Adomo ir Ievos laikų vyrai ir moterys pažinojo tikrąjį Dievą. Tačiau jie nešlovino Jo ir nebuvo dėkingi už Jo palaiminimus. Stabmeldystė arba netikrų dievų garbinimas privedė prie visiškos sugedimo. Mes mokomės iš Pauliaus laiške romiečiams – „Nes Dievo rūstybė apsireiškia iš dangaus prieš bet kokią žmonių bedievystę ir neteisumą, kurie slepia tiesą neteisumu, nes tai, kas gali būti žinoma apie Dievą, yra jiems apreikšta, nes Dievas jiems tai parodė. Nes nuo pasaulio sukūrimo Jo nematomos savybės yra aiškiai matomos, suvokiamos iš kūrinių, net Jo amžinoji galybė ir Dieviškumas, todėl jie yra be pasiteisinimo, nes, nors pažinojo Dievą, jie negarbino Jo kaip Dievo. , dabar buvo dėkingi, bet pasidarė bergždžios savo mintyse, o jų kvailos širdys aptemo. Prisipažindami esą išmintingi, jie tapo kvailiais ir negendančio Dievo šlovę pakeitė į paveikslą, panašų į gendantį žmogų – paukščius, keturkojus ir šliaužiančius daiktus. (Romiečiams 1: 18-23)
Dievas pašaukė Abraomą, pirmąjį žydą, ir pradėjo kažką naujo. Dievas pašaukė Abraomą, kad atsiskirtų nuo sugedimo, kuriame jis gyveno – „Abromas pasitraukė, kaip VIEŠPATS buvo jam įsakęs, ir Lotas ėjo su juo. Ir Abromas buvo septyniasdešimt penkerių metų, kai išvyko iš Harano“. (Pradžios 12: 4)
Tikras tikėjimas grindžiamas ne jausmu, o Dievo žodžiu. Mes mokomės iš Romiečiams 10: 17 - „Taigi tikėjimas ateina išgirdus, o girdėjimas - Dievo žodžiu“.
Hebrajams buvo parašyta tiems žydams, kurie svyravo tikėjimu Jėzumi. Daugelis iš jų norėjo grįžti į Senosios Sandoros legalizmą, o ne tikėti, kad Jėzus įvykdė Senąją Sandorą ir savo mirtimi bei prisikėlimu įsteigė Naująją Sandorą.
Kuo tu šiandien pasitiki? Ar nuo religijos (žmogaus sukurtų taisyklių, filosofijų ir savęs išaukštinimo) pasukote į tikėjimą vien Jėzumi Kristumi. Amžinasis išganymas ateina tik per tikėjimą į Kristų vien tik per Jo malonę. Ar užmezgei ryšį su Dievu per tikėjimą užbaigtu Kristaus darbu? Tai mus ragina Naujasis Testamentas. Ar šiandien neatversite savo širdies Dievo žodžiui...
Prieš mirtį Jėzus guodė savo apaštalus šiais žodžiais: „Tebūna tavo širdis sunerimęs; tu tiki Dievą, tikėk ir Mane. Mano Tėvo namuose yra daug dvarų; jei taip nebūtų, būčiau tau pasakęs. Einu paruošti tau vietos. Ir jei aš eisiu ir paruošiu tau vietą, vėl sugrįšiu ir priimsiu tave pas save; kad kur aš, ten ir jūs būtumėte. Ir kur aš einu, tu žinai, ir tu žinai kelią.“ Tomas Jam tarė: „Viešpatie, mes nežinome, kur tu eini, ir kaip mes galime žinoti kelią?“ Jėzus jam atsakė: „Aš esu kelias. , tiesa ir gyvenimas. Niekas nenueina pas Tėvą kitaip, kaip tik per mane“. (Jono 14: 1–6)
