…Bet šis Žmogus…
Laiško hebrajams rašytojas ir toliau skiria senąją sandorą nuo naujosios – „Anksčiau sakydamas: „Aukos ir atnašos, deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę tu nenorėjai ir nemėgai jų“ (kurios yra aukojamos pagal įstatymą), tada pasakė: „Štai aš atėjau daryti tavo valios, o Dieve. Jis atima pirmąjį, kad galėtų įsteigti antrąjį. Ta valia mes buvome pašventinti per Jėzaus Kristaus kūno auką kartą visiems laikams. Ir kiekvienas kunigas kasdien tarnauja ir nuolat aukoja tas pačias aukas, kurios niekada nepanaikina nuodėmių. Bet šis Žmogus, amžinai atnašavęs vieną auką už nuodėmes, atsisėdo Dievo dešinėje ir nuo to laiko laukė, kol Jo priešai bus pasodinti Jo pakojis. Nes viena auka Jis amžiams padarė tobulus tuos, kurie yra pašventinami“. (Hebrajams 10:8-14)
Aukščiau pateiktos eilutės prasideda laiško hebrajams rašytojo citavimu Psalmas 40: 6-8 - „Aukų ir atnašų Tu nenorėjai; mano ausis Tu atidarei. Deginamosios aukos ir atnašos už nuodėmę Tu nereikalavai. Tada aš pasakiau: 'Štai aš ateinu; knygos ritinyje apie mane parašyta. Man patinka vykdyti Tavo valią, mano Dieve, ir Tavo įstatymas yra mano širdyje.““ Dievas panaikino senąją įstatymo sandorą su nuolatine aukų sistema ir pakeitė ją nauja malonės sandora, kuri tapo veiksminga per auką Jėzus Kristus. Paulius mokė filipiečius – „Tebūna jumyse toks mąstymas, koks buvo ir Kristuje Jėzuje, kuris, būdamas Dievo pavidalu, nelaikė plėšika, kad būtų lygus su Dievu, bet pasidarė be vargo, įgavo tarno pavidalą ir ateinantis panašus į vyrus. Ir būdamas rastas kaip vyras, Jis nusižemino ir tapo klusnus iki mirties, net iki kryžiaus mirties."(Philas. 2: 5-8)
Jei pasitikite savo sugebėjimu gyventi pagal religinę įstatymų sistemą, pagalvokite, ką Jėzus padarė dėl jūsų. Jis atidavė savo gyvybę, kad sumokėtų už tavo nuodėmes. Nieko tarp jų nėra. Jūs pasitikite arba Jėzaus Kristaus nuopelnu, arba savo teisumu. Kaip puolę padarai, mes visi nepasitenkiname. Mums visiems reikia nepelnytos Dievo malonės, tik Jo malonės.
„Ta valia“ Kristaus valia tikintieji buvo „pašventinti“, „pašventinti“ arba atskirti nuo nuodėmės Dievui. Paulius mokė efeziečius – „Tai aš sakau ir liudiju Viešpatyje, kad jūs daugiau nebevaikščiotumėte taip, kaip kiti pagonys, savo protu aptemę, atitolę nuo Dievo gyvenimo dėl jų neišmanymas dėl jų širdies aklumo; kurie, būdami praeityje, pasidavė niekšybei, godumu apdirbo visą nešvarumą. Bet jūs taip neišmokote Kristaus, jei iš tikrųjų Jį girdėjote ir Jo mokėte, kaip tiesa Jėzuje: dėl savo ankstesnio elgesio atidedate seną žmogų, kuris genda dėl apgaulingų geismų, ir atsinaujinkite savo proto dvasia ir apsivilkite nauju žmogumi, kuris buvo sukurtas pagal Dievą, tikru teisumu ir šventumu“. (Ef. 4: 17-24)
Nuolatinės gyvulių aukos, kurias aukodavo Senojo Testamento kunigai, tik „uždengdavo“ nuodėmę; jie jo neatėmė. Auka, kurią Jėzus atnešė už mus, turi galią visiškai pašalinti nuodėmę. Kristus dabar sėdi Dievo dešinėje ir užtaria mus – „Todėl Jis taip pat gali iki galo išgelbėti tuos, kurie per Jį ateina pas Dievą, nes Jis visada gyvena tam, kad juos užtartų. Juk mums tiko toks Vyriausiasis Kunigas, kuris yra šventas, nekenksmingas, nesuteptas, atskirtas nuo nusidėjėlių ir pakilęs aukščiau už dangų. kuriam nereikia kasdien, kaip tiems aukštiesiems kunigams, aukoti aukas iš pradžių už savo, o paskui už žmonių nuodėmes, nes tai padarė vieną kartą visiems laikams, aukodamas save. Įstatymas paskiria aukštaisiais kunigais silpnybių turinčius žmones, o priesaikos žodis, duotas po įstatymo, paskiria Sūnų, kuris buvo tobulas per amžius“. (Hebrajai 7: 25-28)