Atmeskite religijos beprasmiškumą ir priimkite gyvenimą!
Jėzus pasakė žmonėms – „Kol turite šviesą, tikėkite šviesa, kad taptumėte šviesos vaikais“. (Jono 12:36a) Tačiau Jono istorinėje evangelijoje rašoma – „Bet nors Jis buvo daręs tiek daug ženklų prieš juos, jie netikėjo Juo, kad išsipildytų pranašo Izaijo žodis, kurį jis pasakė: „Viešpatie, kas patikėjo mūsų pranešimu? Ir kam buvo apreikšta Viešpaties ranka? Todėl jie negalėjo patikėti, nes Izaijas vėl pasakė: „Jis apakino jų akis ir užkietino jų širdis, kad jie nematytų akimis, kad širdimi nesuprastų ir neatsigręžtų, kad aš jų nepagydyčiau“. Tai Izaijas pasakė, matydamas Jo šlovę ir kalbėdamas apie Jį“. (Johnas 12: 37-40)
Izaijas, maždaug aštuonis šimtus metų prieš gimstant Jėzui, buvo Dievo įpareigotas pasakyti žydams: „Ir girdi, bet nesupranti; ir toliau matyti, bet nesuvokti“. (Yra. 6: 9) Dievas pasakė Izaijui – „Padarykite šios tautos širdį nuobodu, o jų ausis apsunkinkite ir užmerkite akis; kad jie nepamatytų akimis ir negirdėtų ausimis ir nesuprastų širdimi, o negrįžtų ir nepagytų“. (Yra. 6: 10) Izaijo dienomis žydai maištavo prieš Dievą ir nepakluso Jo žodžiui. Dievas liepė Izaijui jiems pasakyti, kas jiems nutiks dėl jų nepaklusnumo. Dievas žinojo, kad jie neklausys Izaijo žodžių, bet Jis vis tiek liepė Izaijui jiems pasakyti. Dabar, po daugelio metų, atėjo Jėzus. Jis atėjo taip, kaip Izaijas pranašavo; kaip „Švelnus augalas“, kaip „šaknis iš sausos žemės“, negerbiamas vyrų, bet „Žmonių paniekintas ir atstumtas“. (Yra. 53: 1-3) Jis atėjo skelbdamas tiesą apie save. Jis atėjo darydamas stebuklus. Jis atėjo apreikšdamas Dievo teisumą. Tačiau dauguma žmonių atmetė ir Jį, ir Jo žodį.
Jonas savo evangelijos metraštyje rašė apie Jėzų: „Jis atėjo pas savo, o savieji jo nepriėmė.“ (Johnas 1: 11) Jonas, vėliau savo evangelijos įraše rašė: „Tačiau net tarp valdovų daugelis Jį tikėjo, bet dėl fariziejų jie Jo neišpažino, kad nebūtų išvaryti iš sinagogos. nes jie mėgo žmonių šlovę labiau nei Dievo šlovę“. (Johnas 12: 42-43) Jie nenorėjo būti atvirai ir viešai susiję su Jėzumi. Jėzus atmetė veidmainišką fariziejų religiją, kuri skelbė taisykles ir nubloškė žmonių širdis prieš Dievą. Išorinė fariziejų religija leido jiems įvertinti savo teisumą, taip pat ir kitų teisumą. Jie laikė save arbitrais ir kitų teisėjais pagal savo žmogaus sukurtą doktriną. Pagal fariziejų doktrinas Jėzus neišlaikė jų išbandymo. Gyvendamas ir vaikščiodamas visiškai paklusdamas savo Tėvui, Jėzus gyveno ne pagal jų įstatymus.
Dauguma žydų buvo kietos širdies ir apakusio proto. Jie neturėjo dvasinio supratimo, kas yra Jėzus. Nors kai kurie galėjo Juo tikėti, daugelis niekada nepasiekė kritinio taško, kad Juo patikėjo. Yra didžiulis skirtumas tarp tikėjimo Jėzumi – tikėjimas, kad Jis egzistavo kaip asmuo istorijoje, ir tikėjimas Jo žodžiu. Jėzus visada siekė, kad žmonės tikėtų Jo žodžiu, o paskui paklustų Jo žodžiui.
Kodėl šiandien, kaip buvo Jėzaus laikais, būtina atmesti religiją, kad galėtume priimti Jėzaus mums skirtą gyvenimą? Religija daugybe būdų mums nurodo, kaip galime pelnyti Dievo palankumą. Ji visada turi tam tikrų išorinių reikalavimų, kuriuos reikia įvykdyti prieš suteikiant „teisę“ prieš Dievą. Jei tyrinėjate įvairias pasaulio religijas, pamatysite, kad kiekviena iš jų turi savo taisyklių, ritualų ir reikalavimų rinkinį.
Induistų šventyklose dievų „poreikius“ tenkina garbintojai, kurie praeina apsivalymo apeigas prieš prisiartindami prie dievo. Norint priartėti prie dievo, atliekami ritualai, tokie kaip kojų plovimas, burnos skalavimas, maudymas, apsirengimas, kvepalai, maitinimas, giesmių giedojimas, varpelių skambėjimas ir smilkalų deginimas.Eerdmanas 193-194). Budizme, sprendžiant visuotinę žmogiškąją kančios dilemą, žmogus turi eiti aštuonių kartų teisingų žinių, teisingo požiūrio, teisingos kalbos, teisingo veiksmo, teisingo gyvenimo, teisingų pastangų, teisingo dėmesingumo ir teisingumo keliu. santūrumas (231). Ortodoksinis judaizmas reikalauja laikytis griežtų taisyklių, susijusių su šabo (šabo) pamaldomis, mitybos įstatymais, taip pat melstis tris kartus per dieną (294). Islamo pasekėjas turi laikytis penkių islamo ramsčių: šahada (nuoširdus žodinis arabiškas rečitalas, liudijantis, kad nėra kito dievo, išskyrus Allahą ir kad Mahometas yra jo pranašas), salat (penkios maldos konkrečiu metu kiekvieną dieną priešais Meką). , prieš kuriuos atliekami ritualiniai skalbimai), zakat (privalomas mokestis, mokamas tiems, kuriems nepasisekė), pjūklas (pasninkas per Ramadaną) ir Hajj (piligriminė kelionė į Meką bent kartą per gyvenimą) (321-323).
Religija visada pabrėžia žmogaus pastangas įtikti Dievui. Jėzus atėjo apreikšti Dievą žmonijai. Jis atėjo parodyti, koks teisus yra Dievas. Jis atėjo daryti tai, ko žmogus negalėjo padaryti. Jėzus patiko Dievui – mums. Jėzus būtinai atmetė žydų vadų religiją. Jie visiškai praleido Mozės įstatymo tikslą. Tai turėjo padėti žydams žinoti, kad jie negali atitikti įstatymo, bet jiems labai reikia Gelbėtojo. Religija visada sukuria teisumą, ir tuo buvo pripildyti fariziejai. Religija mažina Dievo teisumą. Tiems, kurie tikėjo, kad Jėzus yra Mesijas, bet nenorėjo Jo atvirai išpažinti, tai buvo per didelė kaina. Sakoma, kad jie mėgo žmonių šlovę labiau nei Dievo šlovę.
Kaip buvęs mormonas, daug laiko ir jėgų skyriau mormonų šventyklos darbui. Aš stengiausi „šventinti šabo dieną“. Aš gyvenau mormonizmo mitybos dėsniais. Aš sekiau tuo, ko mokė mormonų pranašai ir apaštalai. Ištisas valandas praleidau darydamas genealogiją. Turėjau artimą ryšį su bažnyčia, bet ne su Jėzumi Kristumi. Aš pasitikėjau tuo, ką galėčiau padaryti, kad „gyvenčiau pagal Evangeliją“, kaip sako mormonai. Daugelis Jėzaus fariziejų daug laiko ir jėgų skyrė religinei veiklai, tačiau kai Jėzus atėjo ir pakvietė juos į naują ir gyvą ryšį su Dievu, jie neatsisakė savo religijos. Norėjosi laikytis senosios tvarkos, nors ji buvo ydinga ir sugedusi. Nesvarbu, ar jie tai suprato, ar ne, religija juos atsargiai nuves į amžinybę be Dievo – į amžinas kančias. Jie nenorėjo matyti savęs tikroje Jėzaus Kristaus šviesoje. Tiesa atskleistų, kokie apgailėtini ir sulaužyti jie buvo viduje. Jie norėjo tęsti savo religijos kliedesį – kad jų išorinių pastangų pakako nusipelnyti amžinojo gyvenimo. Jų širdys norėjo sekti ir patikti žmonėms, o ne Dievui.
Žinau, kad religijos atmetimas ir gyvenimo gausa, kurią gali suteikti tik santykiai su Jėzumi Kristumi, kainuoja brangiai. Ši kaina gali būti santykių praradimas, darbo praradimas ar net mirtis. Tačiau tik Jėzus yra tikrasis gyvenimo vynmedis. Mes galime būti Jo dalimi tik tada, kai mumyse gyvena Jo Dvasia. Tik tie, kurie patyrė naujagimį per tikėjimą Juo, dalyvauja amžinajame gyvenime. Negalime mėgautis Jo Dvasios vaisiais, jei nepasiliekame Jame, o Jis pasilieka mumyse. Šiandien Jėzus nori suteikti tau naują gyvenimą. Jis vienintelis gali duoti tau Savo Dvasią. Jis vienintelis gali nunešti jus iš ten, kur esate šiandien, į dangų, kad gyventumėte su Juo amžinybę. Kaip ir žydų lyderiai, mes turime pasirinkimą, ar atsisakyti savo išdidumo ir religijos, pasitikėti ir paklusti Jo žodžiui. Šiandien galite priimti Jį kaip savo Gelbėtoją arba vieną dieną stovėti prieš Jį kaip Teisėjas. Būsite teisiami už tai, ką padarėte šiame gyvenime, bet jei atmesite tai, ką Jis padarė – praleisite amžinybę be Jo. Man religijos atmetimas yra svarbus žingsnis į gyvenimą!
Nuoroda:
Aleksandras, Pat. red. Eerdmano vadovas pasaulio religijoms. Grand Rapids: William B. Eerdman's Publishing, 1994 m.
